Labai ilgai slidinėjimo kelionės atrodė dalykas, kuris būdingas kitiems žmonėms, bet ne man. Atrodė, kas jau kas, bet aš tai tikrai neslidinėsiu, arba darysiu tą tikrai ne greitai. Gal kai būsiu sena ir užauginusi vaikus, ir mirtis nebeatrodys tokia baisi. Mirtis? Na taip, kai kas mėgsta ekstremalumą, o kai kam tai atrodo tik bereikalingas savęs į pavojų pastatymas. Taigi, kaip tik pastariesiems ir priklausau, kai prigaunu save fantazuojant apie antraštes, kuriomis pasipuoštų laikraščiai, kai įvairiais būdais žūčiau krentant nuo kalno, užsimušant su motociklu ar nuskęstant jachta. Tačiau pažintis su naujais draugais viską pakeitė į gerą.
Nauji draugai – naujos įtakos
Susipažinau su be galo šauniais žmonėmis, gyvenančiais tame name, į kurį atsikrausčiau. Radome daugybę bendrų pokalbių temų, kartais sunku net patikėti, kad žemėje gyvena kitų taip į tave panašių žmonių. Tačiau mus skyrė žinoma nedideli skirtumai, ir labai gerai, nes taip įdomiau, taip galima mokytis vieniems iš kitų. Taigi, vienas iš tokių dalykų, kurie leido mums praplėsti vienas kitų akiratį, buvo atostogų kelionės. Jie visada vyksta sportuoti, slidinėjimo kelionės, ėjimo pėsčiomis kelionės, keliavimai prie vandenyno paplaukioti tomis lentomis – tai jiems kaitina kraują, atrodo pats įdomiausias ir maloniausias dalykas. Kai aš, priešingai, niekur per toli nevažiuodavau. Mėgdavau tiesiog keliauti čia netoliese ir tyrinėti erdves iš istorinės perspektyvos. Kiek daug neišsenkamų lobynų galima rasti vien tik kaimyninėje Lenkijoje, taip pat Latvijoje, Vokietijoje, Kaliningrado srityje. Aš taip pat jiems parodžiau, ką reiškia kitoks keliavimas ir panašu, kad jie susidomėjo.
Pirmoji kelionė į kalnus
Sakyčiau, negaliu garantuoti, kad slidinėjimo kelionės kada nors taps mano pirmuoju prioritetu, renkantis, kaip praleisti laiką, tačiau visgi neatmetu tos galimybės, kad keliauti dar teks, ir ne kartą. Taigi, pirmą kartą slidinėti išvykau į Alpes. Visai po to, kai ten nukrito vokiečių lėktuvas lemtingas su savižudžiu pilotu ir daugybe jo įkaitų. Dramatiška, ir kartu labai keista vykti slidinėti į tokią sukrečiančią vietą. Žinoma, reikėjo gyventi gyvenimą, stengtis atsiriboti nuo to, kas to gyvenimo nepraturtina. Taigi, man buvo labai įdomu. Pirmiausia, tai nekėliau sau tikslo slidinėti. Mąsčiau taip: jeigu norėsiu, nučiuošiu, jeigu bus baisu, liksiu kur esu. Tačiau pamačiusi, kaip žmonės džiaugiasi, kokie jie jaučiasi pakylėti po to, kai nučiuožia, susivilioja ir aš stotis ant slidžių.
Dar variantas, nuvažiavus slidinėti išsinuomoti automobilį ir pavažiuoti kur nors toliau pamatyti daugiau šalies. Gaunasi kaip vietoj taksi, tik žymiai pigiau ir patogiau, nes pats esi savo bosas, gali užsibūti skirtingose vietose, važiuoti kur nori.