Papasakosiu apie savo patirtį, kaip man sekėsi atvykus į Kentą susirasti dizainerio darbą. Pagal specialybę ir esu grafikos dizaineris, taigi dar prieš išvykdamas jau kuris laikas stebėjau rinką ir žiūrėjau, ką siūlo graphic design Kent skelbimai. Pastebėjau, kad daug kas ieško laisvai samdomų darbuotojų, o tokiu kaip tik ir noriu būti. Tačiau nuvykus paaiškėjo, kad ne viskas yra taip, kaip rašoma skelbimuose. Štai keletas vietų, kuriose lankiausi, ir su kokiais potencialiais darbdaviais susidūriau.
Nuobodus biuras
Pirmoji vieta, kur mane nubloškė likimas, buvo nuobodus biuras kaip iš filmų apie Ameriką ir kokį nors pilkame biure dirbantį bei depresija sergantį vyruką. Žinoma, nenorėčiau įsivaizduoti savęs tokioje pozicijoje, todėl tikiuosi, kad nuobodaus biuro pavyks išvengti. Žinoma, nesinori tik atvažiavus pradėti viską kritikuoti, statyti savo sąlygas ar dar kažką daryti, kas parodytų, jog man nepatinka šitie darbai. Kas žino, gal jokio kito tinkamo ir nesusirasiu, gal man tik toks patiks? Taigi, nuobodžiame biure, kuriame visi dėvi švarkus, marškinius ir kostiumo kelnes (net programuotojai), pakalbėjau apie savo labai spalvingą gyvenimą, pasiūliau patobulinti jų kai kuriuos dizaino sprendimus ir jiems taip pat pateikiau savo atlyginimo sąlygas, kurios, kaip pasirodė, turbūt jiems atrodo juokingai mažos. Na, bus matyti. Daugiausiai šį įmonė užsiima viešaisiais ryšiais, o klientus turi valstybines įstaigas, taigi, tikėtina, kad tektų susidurti su daug biurokratijos ir nuobodžių reklaminių maketų gamyba.
Aukšta kartelė
Kita vieta, kur buvo skelbimas ir dėl London website design, buvo vieta, kurioje norėtų dirbti turbūt kiekvienas paauglys. Tačiau nežinia, koks yra vidus. Pati įmonė save laiko tikrai aukštos kategorijos, geriausia iš geriausių. Įvaizdis jai labai svarbus, ir ji pati tą įvaizdį apie save yra sudariusi tikrai labai gerą. Taigi, ir dizaineriams kelia aukštą kartelę. Tačiau ta giesmelė, kai sakoma, jog „pas mus visi labai myli savo darbą, stengiasi dėl kiekvieno kliento, o kiekviena užduotis yra iššūkis, kurį kiekvienas nori priimti kaip per varžybas dėl asmeninės garbės, todėl daug kas tiesiog lieka po darbo ir dirba čia per naktį“, man yra girdėta. Taip kalba įmonės, kuriose didelis išnaudojimas, kur darbas po darbo valandų atrodo įprastas ir nė vienas darbuotojas negali tam priešintis, nes ėjimas namo laiku suprantamas kaip įžeidimas. Aukšta kartelė, tik nežinau, ar tikrai noriu būti taip aukštai, kad net turėčiau atsisakyti bet kokių pretenzijų į asmeninį gyvenimą.