Net du slifuokliai darbavosi praėjusią savaitę viename iš palėpės kambarių, kur buvo lengvai ir patraukliai sukurtas naujas namų vaizdas. Dabar ši keista palėpė jau niekam neatrodo keista, čia įrengti nauji kambariai.
Išnešė daiktus iš kambario ir palėpės
Iki tol, kol ėmė darbuotis slifuokliai, pirmiausia buvo sutvarkyta keletas nemažų problemų. Visų pirma, reikia paminėti, kad tai nebuvo tiesiog kažkokie apleisti ir prastai atrodantys kambariai. Tai pirmiausia buvo visiškai užkimštos, daiktų kompostu (kaip mes juokais tai vadinome) užgrūstos palėpės dalys. Jose jau seniai galėjo būti kažkas įrengta, tačiau namo savininkai palankiu dalyku matė tiesiog daiktų kišimą į tas palėpes ir niekuo daugiau nesirūpinimą. Taigi, pirma reikėjo viską ištempti, o kiek ten visko buvo. Metaliniai sunkūs vamzdžiai, seniai nebenaudojami radiatoriai, daug kitų dalykų ir atributų, kurie čia galėjo būti gal kokia net 70 metų. Radome ir spaudos, leistos dar 1934 metais, ir 1950 – ųjų nemažai laikraščių, žurnalų. Tai buvo ne šiaip šlamšto kuopimas, o kone archeologinė ekspedicija. Su tokia ekspedicija norisi pasidarbuoti ir daugiau, tačiau laikas spaudė ir mėgautis senienomis nebuvo kada. Teko tiesiog viską ištempti, išvilkti ir išmesti – o kam mums tiek daug daiktų.
Drožė sienas su šlifuokliu
Galiausiai į darbus buvo pajungti slifuokliai. Pamiršau paminėti, prieš tai nuo sienų, ant kurių dar buvo likę tapetų, šie buvo nuplėšti. Ne visi lengvai nusiplėšė, kai kuriuos reikėjo tiesiog draskyti ir su gremžtukais gremžti. Tai buvo netgi gana įdomus darbas, o kadangi jis ėjosi sklandžiai ir lengvai, tai visiems dėl to tik palengvėjo. Sienas nuvalius, atėjo eilė šlifuokliui. Čia turbūt ir buvo pagrindinis, pats svarbiausias darbas. Atvirai pasakius, nesitikėjau, kad tai bus toks purvinas darbas. Nors dėvėjome apsauginius respiratorius, pirštines, darbo drabužius, pridengėme plaukus, bet nušlifavus medines sienas atrodėme lyg būtume peržiemoję kamine. Juodi nuo galvos iki kojų, o tos apsauginės drabužių dalys net ne labai kažką ir padėjo, vis tiek priėjo daug dulkių ir į nosį, ir į akis, ir kitur.
Perdažė kambarius
Tada buvo smagioji dalis – dažymas. Rinkomės šviesias spalvas, daugiausia baltos. Kadangi tokios spalvos leido kambariams tapti šviesiais. Iki tol čia būdavo tamsu, langų mažai, o ir sienos sugerdavo šviesą. Tačiau viską perdažius baltai, situacija pasikeitė, nes staiga šie kambariai tapo visiškai šviesiais ir labai gražiais.